Kanō sistemingai studijavo įvairias džiudžitsu mokyklas, iš kurių svarbiausios buvo Tenjin Shin’yō-ryū, kurioje jis perprato laisvos praktikos (randori) ir formalių pratimų (kata) svarbą, mokydamasis pas meistrus Fukudą ir Iso. Didžiausią įtaką jam padarė Kitō-ryū mokykla ir jos mokytojas Iikubo Tsunetoshi, iš kurio Kanō perėmė dinamiškas metimų technikas ir fundamentalų pusiausvyros išvedimo (kuzushi) principą.

    Sujungęs efektyviausius skirtingų mokyklų elementus ir pašalinęs pavojingiausias technikas, kad treniruotės būtų saugios, jis sukūrė naują kovos meno sistemą. 1882 m. Kanō įkūrė savo mokyklą Kodokaną, o savo metodą pavadino judo („švelnusis kelias“), taip pabrėždamas, kad tai ne tik kovos technika (ju), bet ir visą gyvenimą trunkantis tobulėjimo kelias (dō). Jo mokykla prasidėjo kukliai – su vos devyniais mokiniais ir nedidele sale budistų šventykloje..

    Kanō Jigorō vizija neapsiribojo Japonija; jis siekė, kad dziudo taptų priemone, skatinančia taiką ir tarpusavio supratimą visame pasaulyje. Savo idėjų ir olimpinio judėjimo idealų panašumą jis įžvelgė tapęs pirmuoju Azijos atstovu, Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK) 1909 metais. Būdamas TOK nariu, jis nenuilstamai dirbo: jo pastangomis Japonija pirmą kartą dalyvavo 1912 m. Stokholmo olimpinėse žaidynėse, be to, jis sėkmingai iškovojo teisę Tokijui rengti 1940 m. olimpiadą, kuri vėliau buvo atšaukta dėl II pasaulinio karo.

   Kanō 13 kartų apkeliavo aplink pasaulį, skaitydamas paskaitas ir rengdamas dziudo demonstracijas, taip asmeniškai prisidėdamas prie jo tarptautinės plėtros. Nors jis ir nerimavo, kad dziudo gali tapti vien varžybiniu sportu ir prarasti savo filosofinę gelmę, jis matė olimpines žaidynes kaip galingiausią priemonę savo idėjoms skleisti. Kanō mirė 1938 m. laive, grįždamas iš TOK susitikimo, tačiau jo svajonė išsipildė, kai 1964 m. dziudo tapo oficialia olimpine sporto šaka.